Verpimas – tai kelionė. Labai spalvota ir nenuobodi! Rankomis suverpti siūlai visiškai kitokie: kiekvienas turi savo istoriją, kiekvienas yra unikalus ir labai nepaprastas... Todėl ir gaminiai, pagaminti iš tokių siūlų, yra visiškai kitokie – išskirtiniai, ilgiau dėvisi, ir, žinoma, turi savo kainą. 

 

Agnės Miknevičiūtės darbai liepos pradžioje Tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų neformaliojo mokymo programų sertifikavimo ir tradicinių amatų meistrų atestavimo ekspertų komisijos pripažinti kaip atitinkantys vilnoniams verpalams taikomus tautinio paveldo reikalavimus. Jie buvo sertifikuoti ir nuo šiol bus žymimi tautinio paveldo ženkliuku. Rugsėjo pabaigoje tokiame posėdyje komisijai svarstyti pateikti dar 9 prašymai.

 

Verpimo tradicijos tęsiamos Kaune

 

Agnė puoselėja senąsias verpimo tradicijas. Kaune gyvenanti moteris yra sukaupusi daug žinių apie įvairius vilnos paruošimo bei apdirbimo būdus, senovinius bei šiuolaikinius verpimo instrumentus. Daug instrumentų turi ir namuose. Kuria įvairius vilnonius (ir ne tik!) verpalus, iš kurių audžia, mezga. Savo gaminius pristato mugėse bei internete. Jie žinomi visoje Lietuvoje, o socialiniuose tinkluose randami pavadinimu „Vėjo Sielos“.

„Verpimas domino jau seniai, dar vaikystėje. Vis žiūrėdavau, kaip kalvaratu verpia mano Močiutė. Paskui  kartu apžiūrinėdavom jos suverptus siūlus iš avių vilnos, triušių, šunų pūkų, linų, klausydavausi  pasakojimų apie Močiutės verpimo pradžią, kokios buvo tradicijos, galimybės. Ant pirkios stovėdavo keli nenaudojami kalvaratai, vis eidavau paminti, pasukti... Senoje skrynioje radau ir verpstuką.  Tada dar nesupratau, kaip ten tas siūlas gimsta, – prisimena sertifikuota verpėja, aktyviau domėtis verpimu pradėjusi prieš daugiau nei trejus metus. – Ėmiau ieškoti informacijos knygose, internete, žiūrėjau vaizdo įrašus ir bandžiau. Vieną kartą dalyvavau verpimo dirbtuvėse, kurias vedė kelios verpėjos. Labai norėjau išmokti verpti...“

Senąsias verpimo tradicijas perėmusi iš savo močiutės moteris sako, kad tai yra verpimas iš pajautimo, kuomet supranti, koks tinkamas ratelio sukimo greitis, kad pluoštas neslystų iš rankų. Svarbu išmokti jį leisti tarp pirštų taip, kad gija gautųsi tolygi, o siūlas nesukrus... Šiais laikais jau yra kitokios galimybės išmokti verpti. Vyksta kursai, galima rasti daug informacijos internete, taip pat  įsigyti įvairių pluoštų verpimui, įrankių, skirtų pluoštams paruošti prieš verpimą bei įvairių instrumentų.

Senasis verpimo amatas

Verpimas – labai senas amatas. Iki atsirandant verpimo rateliams, buvo verpiama verpstukais. Tai kantrybės reikalaujanti veikla: kartais per valandą įmanoma suverpti tik 5 gramus plonyčio siūlo! Kartu tai labai ramina, todėl pasaulyje naudojama ir kaip psichoterapijos priemonė. „Norint, kad siūlas būtų tolygus, gražus, kaip sako, reikia „atminti savo kilometrus“. Močiutė pasakojo, jog pradžioje jai leisdavo verpti tik pakulas, kad vilnos negadintų...“, - pasakoja A.Miknevičiūtė.

Lietuvoje avys augintos ir auginamos daugiausiai tik dėl mėsos. O vietinės veislės yra šiurkščiavilnės. Tad ir siūlai iš tokios vilnos gaunasi šiurkštūs. Matyt, dėl šios priežasties dauguma žmonių nemėgsta vilnonių siūlų, nes jie „kanda“. Pasak verpėjos, kokybiškos lietuviškos žaliavos kartais labai sunku gauti. Bet įmanoma. Iš didelio kiekio galima atsirinkti ir švelnios, švarios vilnelės. Tą darydavo ir mūsų proseneliai, kai iš savo auginamų avių atsirinkdavo geriausią vilną ir ją verpdavo. Taip pat dar yra karšyklų, kur vilną gali sukaršti. Nedidelius kiekius galima pasiruošti ir namuose su rankiniais tam skirtais  instrumentais. 

Dabar linų žmonės  neaugina, nebent sau, nedaug. Kartais parduoda dar senovėj ruoštus, reikia tik išsišukuoti jei jie sausai laikyti, kuo puikiausiai tinka verpimui!

Lietuvoje taip pat  galima įsigyti ir pūkinių triušių ar jų pūkų. Vieną triušiuką auginu ir pati. Tik triušio pūkus reikia įgusti verpti, kad siūlas nesišertų. Bet jis būna labai švelnus! Neseniai Lietuvoje išpopuliarėjo alpakos. Jų vilna labai mėgstama verpėjų. 

„Aš pati verpiu įvairius lietuviškus ir iš viso pasaulio atkeliavusius pluoštus: įvairių veislių avių, kupranugarių, alpakų vilną, kašmyrą, linus, dilgėles, kanapes, šilką, medvilnę ir kitokius celiuliozinius pluoštus“, – apie savo gaminius pasakoja A.Miknevičiūtė.

Rankų darbas – labiau prabanga nei būtinybė

„Išmokti verpti gali kiekvienas, – įsitikinusi verpėja. – Anksčiau verpdavo jau ir piemenukai, ganydami gyvulius, o  tam naudojo paprasčiausias lazdeles. Šiais laikais visko galima nusipirkti, tad  verpimas nėra būtina gyvenimo dalis, kaip kad kažkada buvo“. 

Jos manymu, dabar tai – pomėgis, gyvenimo būdas, neretai prabangos akcentas. Rankų darbo gaminiai vis labiau vertinami, o ir senoviniu verpimo amatu susidomi vis daugiau jaunų žmonių...

Tautinio paveldo sertifikatas

 

Senieji amatai ir amatininkų darbai yra sertifikuojami Tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų neformaliojo mokymo programų sertifikavimo ir tradicinių amatų meistrų atestavimo ekspertų komisijos.

 

Sertifikavimo klausimais konsultuoja bei Tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų neformaliojo mokymo programų sertifikavimo, tradicinių amatų meistrų atestavimo prašymus priima VŠĮ Kaimo verslo ir rinkų  plėtros agentūra.

 

Pareiškėjas, norintis gauti tautinio paveldo produkto sertifikatą, ar tradicinis amatininkas, norintis gauti tradicinių amatų meistro pažymėjimą, pateikia šiuos dokumentus: sertifikavimo prašymą ir aprašymą, priklausomai nuo sertifikavimo pobūdžio, kurie nurodyti tvarkos nagrinėjimo apraše patvirtintam LRV nutarime https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.1AEE5177D17C/asr