Šie – 2020 metai paskelbti – tautodailės metais. Sausio pabaigoje Agentūros organizuotame renginyje „Tautinis paveldas – žemaičių ir tautodailės metų sandūroje“ Telšiuose paliesta aktuali tema: kur baigiasi amatas, kur prasideda tautodailė ir kas yra tautinio paveldo objektas. Tautodailininkų sąjungos pirmininkas JONAS RUDZINSKAS savo pranešime apžvelgė kiekvieną jų ir nubrėžė aiškią takoskyros liniją.

Kas identifikuoja tradicinių amatų gaminius?

J.R.: Trys paveldinės sritys – amatų gaminys, tautinio paveldo produktas ir tautodailės dirbinys (kūrinys)  tarpusavyje neturi prieštarų. Jų sudedamosios dalys, tokios kaip paveldinė forma, funkcionalumas, etnokultūriškumas, etnoregioninės charakteristikos, estetika, dekoras, koloritas, simboliai (plačiąja prasme), masteliai, konstruktyvinių dalių santykiai (proporcijos), tradicinės medžiagos, tradicinės technikos, tradicinės technologijos, išsirikiavusios nuoseklioje grandinėje. Jų kvalifikavimo ribas žymi sudedamųjų dalių dydis bei tarpusavio santykis (proporcijos).
 

Tradicinių amatų gaminiai, pirmiausiai, turi tikslą vykdyti konkrečią paskirtį-funkciją. Ypatingas dekoras, ar įmantresnė forma šiems gaminiams nėra įprasti. Privalumu laikytinas paprastumas, praktiškumas.

Kuo ypatingi tautinio paveldo produktai?

Tautinio paveldo produktas yra lyg muziejinis etalonas, kuris sukuriamas jau kitame laike, bet pakartojant tradicinį produktą, neišreiškiant savitų ar autorinių inovacijų. Tai pažymėtina ir apie gaminimo techniką, technologijas. Mokėjimas pakartoti techninę ir meninę kokybę laikomas meistro pasiekimu. Dailumo šiuose produktuose galima aptikti tiek, kiek yra užfiksuota istoriniame autentiškame dirbinyje. 

Kokie skiriamieji bruožai apibūdina tautodailės dirbinius?

J.R.: Žodis „tautodailė“ gerai atspindi turinio esmę – tautos dailė. Skirtumas nuo tautinio paveldo produkto ar amatininko gaminio yra dailumo siekis. Tautodailės kūriniai paprastai turi ir autorių. Tokia tendencija pradeda ryškėti  20 amžiaus pradžioje. Ir tai nėra išskirtinis lietuvių tautodailės bruožas – tai vyksta visoje Europoje. Galima teigti, jog tai yra visuotinio švietimo ir civilizacijos pažangos objektyvus rezultatas. 

Tautodailėje leistinų kūrybinių proveržių pasekmė yra įvairių amato fenomenų, rekordų atsiradimas. Skatinantis veiksnys yra šiuolaikinis viešojo gyvenimo pobūdis. Meistras siekia būti atpažįstamas, dėl to nori būti žinomas. Populiarioji žiniasklaida diktuoja savo informacijos atrankos sąlygas. Taigi išskirtinumas lengviausiu, paviršutiniu keliu pasiekiamas ryškiomis inovacijomis. Vizualinė ar techninė pažanga tradicijos tęstinumo sampratos ribose yra pageidautinas ir tautodailės raidoje visada buvęs reiškinys, bet kai peržengiamos harmonijos, saiko ribos atsiranda  vaizdo ar turinio vidinių prieštarų.  Todėl tautodailininko kūrybinis darbas būtinas susikaupimo, minties, žinių, techninių įgūdžių valdymo. Neužmirštant išlaikyti asmeninį kūrybinį braižą.

Ar terminologija ir šių sąvokų turinys yra nusistovėję?

J.R.: Tradicinės kultūros trijų sričių skiriamosios ribos yra pastoviai veikiamos laiko tėkmės. Kinta visi sudedamieji dėmenys, todėl terminologija, sąvokų turinys, objektų sudedamosios dalys, net ir muziejinių etalonų fundamentalumas yra gyvas reiškinys reikalaujantis stebėsenos, aptarimų ir susitarimų.   

Kaip amatininkui, tautinio paveldo kūrėjui ar tautodailininkui spėti su besikeičiančiais standartais?

J.R.: Klausdamas, kodėl meistras padarė medinį, kampuotą, blizgantį ar ornamentuotą, aš pagalvoju, o kiek giliai amatininkas gali žinoti, kokia yra būdingiausia ar archajiškiausiai tradicija. Kas yra svarbiausia jo amate, siekiant atspindėti gimtojo regiono būdą?

Praeityje amatininkas, tautodailininkas aprūpindavo gaminiais savo miestelį, aplinkinius kaimus. Gyvenimas santykinai uždaroje erdvėje turėjo privalumų: formavosi regionui būdingas skonis, gyvavo tęstinumas ir gamybinių technologijų savitumas, vartotos vietinės medžiagos, gamtiniai ištekliai. 

Šiais laikais mobilumas nėra problema ar barjeras. Žvelgiant gaminių pristatymo vartotojui aspektu, tai yra neabejotinas pranašumas. Renginiai, mugės pasiekiami meistrams iš bet kurios gyvenvietės. Tarpusavyje bendraudami, dalindamiesi patirtimi gamintojai tikslina savo nuostatas, ,,tobulina“ asmeninį stilių manydami, kad perkamumas didės. Aktyvus bendravimas ir vizualinės informacijos srautai, neturint tvirtų veiklos asmeninių nuostatų, motyvacijos, sąlygoja  įvairovės mažėjimą, asortimento supanašėjimą. Dar prisiminkime meistrų aktyvią migraciją iš vieno etnografinio regiono į kitą.  

Civilizacijos pažanga, amatų vystymosi raida, įtakų įvairovė, pasekmės, technikų, technologijų, įrankių tobulėjimas, formuoja tautinio paveldo produkto, tautodailės turinį, pavidalus. Todėl žinios tampa kokybės pagrindu.